jago

Kažkada nebepamenu kur užkliuvo akis už straipsnio apie Estijos nacionalinius parkus. Užsimaniau pats pažiūrėti kaip ten viskas atrodo, tad praėjusį rugsėjį nusprendžiau aplankyti Soomą.

Penktadienio vakarą sėdu į autobusą Vilnius - Pärnu. Apie keturias ryto prabundu nuo kontrolieriaus klausimo kam dar reikia Pärnu išlipti, ne paslaptis kad man. Greitai sugrūdu miegmaišį į kuprinę, išlipu iš autobuso. Bandau suprasti kur aš ir kas aš, autobusų stoties aplink nesimato, paskutinės besilinksminančios kompanijos kviečiasi taksi ir skirstosi. Man reikia 339 autobuso į Riisą, kuris išvažiuoja apie 6. Įdomu tik iš kur. Apėjus porą ratų paaiškėja kad mane išgrūdo prie pat autobusų stoties, kuri, iš tiesų, panašesnė į kelis kioskus. Susirandu suolą, išsitraukiu atsispausdintą Soomos žemėlapį ir laukdamas autobuso bandau planuoti ką pirmą dieną noriu pamatyti.

Mano autobusas pasirodo laiku, įlipu, bandau pirkti bilietą. Vairuotojas man bando Estiškai / Angliškai kažką paaiškinti. Paaiškėja kad jis važiuoja iki Jõesuu, tada kažkur nusuka, apvažiuoja ratą, grįžta ir tik tada važiuoja iki Riisos. OK, man tinka, nusiperku bilietą iki Jõesuu, ten išlipu. Po pusvalandžio vėl įlipu į tą patį autobusą, išlipu Riisoje. Pora kilometrų pasivaikščiojimas ir štai aš pagaliau Soomoje.

Follow up:

Tik įėjus į parką pamatau tolumoje prabėgantį pulkelį stirnų. Bandau fotografuoti, bet jos per toli mano 55 mm. objektyvui. Tačiau po kelių minučių kitoje kelio pusėje prabėga dar vienas pulkelis. Pavyksta vieną pusėtinai nufotografuoti. Tada vėl pamatau stirnas, ir vėl. Nebefotografuoju...

Mano tikslas - parko direkcija, kur noriu gauti aiškesnį žemėlapį, bet pakeliui nusukus tik kelis kilometrus turėtų būti Kuresoo pelkė - viena iš didžiausių Estijoje. Niekur neskubu tad nusprendžiu ją apžiūrėti.

Praeinu pro kelias puikiai įrengtas stovyklavietes, vienoje iš jų apsistoję žvejai, kita tuščia. Randu reikiamą pažintinį taką. Jo pradžioje maždaug mano kelių aukštyje priklijuota pavasarinio vandens lygio žyma. Jooo, pavasarį čia tik su valtimi. Vėliau sužinau kad Soomoje dėl aplinkinio reljefo vandens lygis ypač svyruoja ir pavasarį kartais užlieja netgi pagrindinius kelius.

Pradžioje takas veda per užliejamą mišką.

Praėjus galiuką išnyra aukštapelkės kraštas.

Užlipus mediniais laipteliais atsiveria visas pelkės grožis.

Tako gale - nuostabaus grožio pelkės ežeriukai. Susigundau viename išsimaudyti. Vanduo juodas, neskaidrus. Net truputį nejauku nežinant kas tau po kojomis darosi. Tačiau kokia ramybė! Apiplaukiu nedidelį ratuką ir gan greitai išlendu šluostytis. Vis dėlto jau nebe vasara...

Pasuku atgal, tuo pačiu taku.

Vėliau čia dar grįšiu.

Paėjėjęs maždaug penkis kilometrus keliu pasiekiu Soomos parko direkciją. Prie informacinio stendo sutinku Estų / Vokiečių kompaniją atvažiavusią čia grybauti. Paplepam ir pasukam į skirtingas puses - jie į mišką, aš - žemėlapio.

Direkcijoje paplepu su ten dirbančia mergina, pasitikslinu autobusų grafikus, gaunu žemėlapį, ji manęs išklausinėja iš kur aš, kaip man čia patinka ir papasakoja apie įdomesnes vietas, kur galima pasistatyti palapinę bei pakviečia apsistoti aikštėje prie informacinio centro. Pasako kur yra geriamas vanduo. Čia apsistoti nesiruošiu, norisi kokioje ramesnėje vietoje tad atsisveikinu ir pajudu toliau. Dar kurį laiką pasivaikštau po aplinkinius miškus, vakarop pasuku link vienos nužiūrėtos stovyklavietės.

Čia randu puikiai įrengtą laužavietę ir daugybę paruoštų sausų malkų. Šalia teka upelis. Idealu.

Kitą dieną susigundau pratinginiauti gamtoje, pasiruošiu pusryčius, išsitraukiu knygą. Nuostabi ramybė. Per dieną pro šalį praeina tik keli žmonės. Vakarop pasigirsta šurmulys kitame upelio krante. Bandau pažiūrėti - nieko nesimato. Šurmulys melduose netyla kol po kokių dešimties minučių pasigirsta kažko didelio slystančio krantu garsas, pūkštelėjimas į vandenį ir pasipiktinęs kriuksėjimas nutolsta į mišką. Panašu kad šernas netyčia išsimaudė...

Temstant susirenku daiktus, užgesinu smilkstančias žarijas ir pajudu atgal link Kuresoo pelkės. Įsitaisau apžvalgos bokštelyje. Vakaras.

Naktis pasitaikė be debesų, tokio žvaigždėto dangaus jau kurį laiką neteko matyti. Tik prie pat horizonto visišką tamsą gadino tolimų miestų pašvaistės. Pasigėriu, išsitraukiu miegmaišį, lietaus nenusimato tad lieku nakvoti tam pačiame bokštelyje.

O štai ir rytas.

Tas pats ežeriukas švintant.

Ryte pajudu toliau, kažkur pasigaminu pusryčius, paklaidžioju po aplinkinius miškus. Randu grybų. Vakare nusimato baravykų sriuba.

Pakeliui aptinku nuorodą į buvusį kaimą. Kaimas nunyko dėl trėmimų ir kolūkių kūrimo. Likęs vienos sodybos rūsys, kurioje įrengta dūminė pirtis, čia pasišildyti gali bet kas norintis.

Už upelio matyti kitos sodybos likučiai.

Vakare pradeda lyti, aš susirandu stovyklaviete.

Tik pasistatęs palapinę ir užkūręs laužą pamatau atvažiuojantį automobilį. Iš jo išlipęs vyrukas tiesiu taikymu ateina iki manęs ir pasisveikina. Paaiškėja kad jo vardas Algis, jis jau daug metų dirba parke, prižiūri stovyklavietes, veda grupes per pelkes. Be to jo senelė buvo lietuvė ir jis gerai kalba lietuviškai!

Algis apžiūri stovyklaviete, įvertina kad malkos beveik pasibaigusios ir pažada vėliau, patikrinęs kitas vietas, jų atvežti. Išties po poros valandų vėl pasirodo jo automobilis, šį kartą su priekaba pilna malkų. Plepėdami ją iškraunam, pas mane tik ką užvirusi arbata, Algis sutinka su manim jos išgerti. Išsitraukia pypkutę, užsirūko. Kol geriam arbatą jis man papasakoja apie parką,apie pavasario potvynius, parodo vandens lygio diagramas. Paaiškėja kad pavasarį čia vanduo gali pakilti iki šešių metrų! Pasidaro aišku kodėl anksčiau čia tiltai buvo daromi vieniems metams. Taip pat papasakoja apie įdomesnes vietas. Pasirodo Kuresoo pelkės šiauriniame krante yra labai įdomus takas vedantis per į pelkę įsirėžusį pusiasalį, kuriame yra senų pastatų liekanos. Deja šį kartą jo apžiūrėti nebespėsiu. Taip pat papasakoja kokiomis upėmis galima praplaukti, kurios įdomesnės. Pasikeičiam kontaktais, atsisveikinant gaunu dovanų Soomos žemėlapį, žymiai tikslesnį nei gavau direkcijoje. Pasižadu sau dar kada čia sugrįžti ir juo pasinaudoti.

Paskutinę dieną pajudu atgal link Riisos. Pakeliui aplankau dar vieną pelkę, kuria yra nutiestas puikus pažintinis takas.

Kraštovaizdis jau įprastas, tačiau labai džiuginantis akį.

Riisoje sulaukiu autobuso. Atgal į Jõesuu. Vėl reikia laukti kol autobusas apvažiuos ratą. Belaukiant prie manęs sustoja džipas, nusileidžia užtemdytas langas ir linksmas pagyvenęs vyrukas manęs paklausia: „Do you speak English?“ Žinoma aš speak. Manęs paklausia ar nereikia kur pametėti ir kai pasakau kad važiuoju į Pärnu paaiškėja kad džipo savininkas važiuoja ten pat. Puiku. Įsimontuoju keleivio vietoje, važiuojam. Pasirodo mane užkalbinęs vairuotojas yra anglas, bet priešingai nei kiti anglų pensininkai, kurie išvažiuoja gyventi į Ispaniją sugalvojęs įsigyti sodybą... Estijoje. Anot jo tai žymiai įdomiau, aplink tokios egzotiškos šalys kaip pabaltijis, Suomija, Rusija. Be to čia puiki gamta, draugiški žmonės ir puikūs barai Taline, kurie dirba iki paryčių... Skamba tikrai kaip Eldorado. Pasirodo jis yra nusipirkęs sodybą kurią rekonstruoja, stengiasi atkurti istorinį koloritą, ateityje turi minčių verstis kaimo turizmu. Manęs išklausinėja iš kur aš, ką veikiau, nustemba kad iki Vilniaus autobusu nuvažiuoti galima per maždaug devynias valandas ir pažada kada nors aplankyti Lietuvą. Taip beplepant pasiekiame Pärnu, jis mane išleidžia prie autobusų stoties, parodo kavinę kur kepamos geros bandelės. Atsisveikiname.

Turiu dar daug laiko iki autobuso, nueinu prie jūros. Šaltas vėjas, lietus. Paplūdimyje pabaigiu riešutų ir chalvos atsargas bežiūrėdamas į banglentininkus. Jų pramoga bent iš šono atrodo tikrai pavojinga. Vėjas stiprus, bangos didelės. Grįžtu į centrą, randu knygyną kuriame nusiperku Bredberio tomelį anglų kalba. Bus ką paskaityti laukiant autobuso. Mano liūdesiui visos kavinės užsidaro apie 18 valanda, autobusas kažkada po 22 valandos. Susirandu daugmaž sausą suoliuką daugmaž užuovėjoje su daugmaž pakenčiamu apšvietimu ir skaitau. Įpusėjus knygą pasirodo autobusas. Duodu bilietą, įlipu. Suima miegas. Vieną akį pramerkiu pasienyje bei didesnėse stotyse. Prabundu ryte Vilniuje.

----------

Soomos parko direkcijos tinklalapis

Turizmo Soomoje tinklalapis

Soomos žemėlapiai online čia ir čia