jago

Šį kartą pas mane svečiuose Upių labirintas. Pasakojimas apie praėjusių metų plaukimą Austrijoje.

Rugsėjo viduryje pagaliau pasitaškėme ilgai sapnuotos Alpių gražuolės bangose. Kadangi informacijos apie Vakarų Europos upes lietuviškose interneto svetainėse beveik nėra, jaučiu pareigą pasidalinti savo pastebėjimais ir įspūdžiais. Taigi, apie viską nuo pradžių. Šaltoką rugsėjo vakarą iš Vilniaus vienu mikroautobusu ir vienu lengvuoju automobiliu devynių žmonių kompanija pajudėjo Lazdijų link. Kelionė klostėsi sklandžiai iki pat Čekijos miesto Brno, kurioje planavome aplankyti kajakų parduotuvę, bet dėl nepakankamai aiškių kelio ženklų, o gal dėl šturmano, tiksliau šturmanų stiklinių akių jos taip ir neradome ir pora valandų blaškėmės po šį Čekijos didmiestį, kol pagaliau nusprendėme, kad Austrijoje tokių parduotuvių rasime turbūt ne vieną. Kadangi artėjo vakaras, o iki mūsų kelionės tikslo, kempingo Wildalpene buvo dar geras gabalas, pernakvoti nusprendėme Čekijos/Austrijos pasienyje esančiame, nuostabaus grožio miestelyje Mikulaš, su daugybe motelių, pensionų, viešbučių ir kitų nakvynės vietų, pagal kiekvieno kišenę. Kadangi buvo jau per vėlu aplankyti vietines įžymybes, nusprendėme, kad pats laikas aplankyti vietines aludes. Na čekiškas alus kalba pats už save, tad išsiplėsti nesiruošiu, pažymėtina tik tai kad Čekijos aludėse rūkoma, kas sukėlė didelį džiaugsmą didžiajai mūsų komandos daliai.

Kitą rytą ilgai netempdami išvykome toliau ir ištisai pliaupiant lietui, bei termometrui automobilyje rodant +3, apie 14 val. dienos Austrijos laiku pasiekėme Wildalpeno kalnų kaimelį. Pagaliau radome ir kajakų parduotuvę, deja uždarytą ir dirbsiančią tik ketvirtadienį. Pažiopsoję pro langą ir pavarvinę seilę išjudėjome toliau. Įvažiavę į vieną iš dviejų abipus Salzos esančių kempingų radome kalnus tvarkingai surikiuotų kajakų, irklų ir t.t. tik žmonių nesimatė nė gyvos dvasios (beje žmogaus dar buvome nematę, nors Wildalpene jau buvome praleidę gerą pusvalandį, atmosfera puikiai tiktų, kokio pigaus siaubiako įžangai). Kitame kempinge situacija pasirodė analogiška. Gerai, kad prasidėjusį blaškymasi nutraukė iš kažkur išdygusi pagyvenusi moteriškė maloniai paaiškinusi, kad kempingo šeimininkai bus už poros valandų. Mums besidairant po tvarkingą gal kokio hektaro teritoriją ir godžiai akimis ryjant didingą Alpių grožį, bei klausantis nepakartojamų šniokščiančios kalnų upės melodijų pasirodė ir šeimininkai. Išsiaiškinę paslaugų kainas ir truputį pasiginčiję tarpusavyje, nusprendėme miegoti name, nors miegodami palapinėse ir būtume sutaupę keletą eurų, visi į dienos lovos nuomos kainą įeinantys privalumai (dušai, tualetai, virtuvė su visa įranga, didelis stalas ant kurio galima pridėti daug alaus) nulėmė kitokį mūsų sprendimą (turbūt šito dauguma teisingų keliautojų tikrai nesupras). Beje kaina žmogui už visas paslaugas – 12 eur/d.

Galų gale išaušo ir pirmasis plaukimo rytas, atnešęs ir geresnį orą. Pirmajai dienai susiplanavome 16 km plaukimą žemiau Presceni Klause patvankos iki Wildalpeno. Plaukėme keturviečiu katamaranu ir trimis saidėmis. Pradžioje plaukimas buvo itin lengvas ir nuobodus, nuo žiovulio gelbėjo tik pasakiški kalnų peizažai ir galingas riaumojančių meškų choras. Palaipsniui rėvos pradėjo didėti, plaukimas pasidarė šiek tiek sudėtingesnis ir įdomesnis, vienoje rėvoje net buvo užgesinta mano cigaretė, bet tai ir buvo visi pirmosios dienos nuotykiai. Apibendrinus pirmos dienos plaukimą galima pasakyti lengva ir gražu, gera atkarpa apšilimui, nors antrą kartą ja neplaukčiau, vis tik laikas šiais laikais brangus. Patys austrai šią atkarpą įvertino kaip WW I-II. Atplaukę į kempingą ir nusiprausę dušuose !!! vieni iškeliavo pasivaikščioti, kiti laiką smagiai leido prie kortų stalo ir alaus bokalų.

Antros dienos rytas pasitiko tirštu rūku, kuriam išsisklaidžius išlindo ir saulė. Šios dienos plaukimas maždaug 14 km nuo kempingo . Suvarinėjome mašinas, dar kartą pastudijavome maršrutą ir išplaukėme. Pagal aprašymus, ši diena žadėjo būti kur kas įdomesnė, tuo greitai ir įsitikinome. Pirmas slenkstis Walze(WWIII), maždaug kaip nušokimas nuo paskutinio laiptelio Vilnelės žuvitakyje – smagu, nors jei vanduo butų aukštesnis būtų dar smagiau, žodžiu, kaip visada. Toliau didelės rėvos, stovinčios bangos, nestiprūs prispaudimai , WWIII slenksčiai “Fachwerkwalze”, “Jungfrauwalze”, “Lavinenschwall”, “Waschmaschine”, bei smagiausias su tikrai didelėm bangom Petrus(rašoma WWIII+), prieš šį ypač prie aukštesnio vandens nepamaišytų ir šiokia tokia žvalgyba , bei sauga. Toliau priplaukėme kokių penkių metrų lieptelį, jau gerai pažįstamą iš youtube klipų, nuo kurio šokinėja kajakininkai, vieni su kajakais, kiti paprastai, po kelis kartus nušokome ir mes, nors su saide šokti nesiryžome. Dar keletas rėvų ir priplaukėme savo busiką. Visi laimingi kaip vaikai, nors realaus pavojaus ir nebuvo, adrenalino gavome nemažai, ypač plaukusieji su saidėmis.

Trečią dieną nusprendėme pakartoti geriausią atkarpą bei pabaigti maršrutą, gavosi apie 17 km. Ypač įspūdingas gal kokių trijų kilometrų slenkstis Paradise (WWIII) įsispraudęs konglomerato kanjone, esantis maršruto pabaigoje. Ištisinis bangavimas, prispaudimai, grybai, stipri srovė, ramių vietų išlipimui beveik nėra. Tai tiek būtų apie patį plaukimą.

Dar pažymėtina, kad Austrijoje klesti kajakų kultas, kas nemoka plaukti jais plaukia raftais, ar pripučiamom kanojom, į mūsų katamaraną vietiniai žiūrėjo su dideliu susidomėjimu pastoviai klausinėdami iš kur mes, saidės tokio susidomėjimo nesukėlė. Šiaip Austrija tikrai ideali šalis vandens turistui, tūkstančiai įvairaus sudėtingumo upių bei upelių, puikiai išvystyta infrastruktūra, geri keliai, palyginus netolimas kelias, bei paslaugūs žmonės lėmė, kad pavasarį nusprendėme čia sugrįžti.

Pastabos:
Pirmyn - atgal sukorėme apie 3000 km. , tam sugaišdami savaitę.
Kuras Austrijoje pigesnis nei Čekijoje.
Hidrokostiumas dienai – 5 eurai
Šalmas – 3 eurai
Kajakas ar vieta rafte su visa įranga apie - 40 eurų žmogui.
Kajakų kursai – 30 eurų.
Dar didelis dėkui Jonui už informaciją ir Sondrai už laivus.

Kelios nuotraukos iš kelionės: