jago

Vakar įgyvendinau seną savo svajonę - pagaliau įsigijau riedučius. Pirkau Rollerblade Astro 6.0, pagrindinis pasirinkimo kriterijus - bene vieninteliai buvę parduotuvėje tokios klasės riedučiai, kurių dydis man tiko. Žinoma kilo noras iškart išbandyti. Taigi tik grįžęs namo (kažkur apie 23 valandą), pakeičiau batus į juos ir pirmyn. Pirmi įspūdžiai - labai geri. Žinoma šitoje srityje esu beveik visiškai žalias, bet pradžia padaryta. Prieš tai esu tik porą kartų studijų metais važinėjęs su pigesniais modeliais, jausmas absoliučiai nepalyginamas.
Šįryt pamėginau nuvažiuoti iki darbo (maršrutas centras - saulėtekis). Centre viskas sekėsi pakankamai neblogai, dviračių trasa nors ir nevisai riedučiams tinkamos dangos, tačiau gana sėkmingai pravažiuojama, bet pasiekus Antakalnį ji baigėsi. Tiesiog taip. Dar kurį laiką pavyko pravažiuoti šiokiais tokiais šaligatviais paupiu, bet greitai baigėsi ir jie. Liko tik gatvė su nevalytomis kelkraštėmis ir dideliu automobilių srautu. Pasiyręs porą šimtų metrų supratau kad didžiąją laiko dalį užtruksiu stovėdamas kelkraštėje ir praleisdamas automobilius, taigi teko vėl grįžti prie batų ir visuomeninio transporto.
Atėjęs į darbą užmečiau akį į Vilniaus savivaldybės tinklalapį ir 2002-2011 metų miesto strateginiame plane, žinoma, radau puikius žodžius:

4.2.1. uždavinys. Pagerinti miesto visuomeninio transporto darbą bei plėtoti bevariklio transporto ir pėsčiųjų eismą.

Sutinku kad Vilniuje per paskutinius kelis metus pažymėta daugybė dviračių takų, bet koks proto bokštas juos suplanavo einančius Į NIEKUR? Susidaro įspūdis kad "bevariklis transportas" yra laikomas tik pramoga o ne realia galimybe iš taško A patekti į tašką B. O gal tūlam valdininkui ir tikrai atrodo utopiška ryte į darbą 5 kilometrus nuvažiuoti be automobilio ar bent autobuso? Kartais atrodo kad vienu metu yra ir skatinamas sveikas gyvenimo būdas, rytinės mankštos bei kiti panašūs gražūs dalykai, ir netikima kad tai gali veikti. Gaila, žinoma.