jago

Praėjusią savaitę Neries regioninio parko tinklalapyje persiskaičiau krūvą istorijų apie įvairius mitais apipintus ten esančius objektus ir nusprendžiau per Vėlines susiorganizuoti nedidelį žygelį kairiojo Neries kranto turistine trasa.

Follow up:

Šeštadienį susitikome traukinių stotyje ir maždaug 14 val. išvažiavome iki Lazdėnų. Nuo stoties iki trasos pradžios tėra pora kilometrų, kuriuos greitai įveikėme. Pirmieji plane pažymėti objektai - pušis, vadinama raganų šluota ir raganų ratas.

Kažkada raganų šluotos man nepavyko rasti, tačiau vėliau pasižiūrėjau internete kas tai tokio. Iš tiesų nežinant gali dėmesio ir neatkreipti. Ši pušis įdomi tuo kad visas kamienas plikas, šakos auga tik viršūnėje:

Netoli jos yra raganų ratas - ratas miške kur medžiai išsikraipę, susisukę, nors aplink visi tiesūs, gražūs:

Toliau einam daugmaž neišklysdami iš kurso, bandome praeiti kuo didesnį atstumą su šviesa. Priėjus vieną informacinį stendą paaiškėja kad norint pamatyti konglomeratą reikia nusileisti nuo nemenko skardžio. Mano draugas bando eiti pirmas, paslysta ant šlapio molėto grunto ir nučiuožia gerus keliasdešimt metrų žemyn. Aišku. Aš kaip antras ir gudrus leidžiuosi visom keturiom kabinėdamasis už kūpstelių - krūmelių. Ir štai prieš akis mūsų tikslas:

Kiek aukščiau didžiojo randame ir jo mažesnį broliuką:

Paėjus pasroviui Neryje guli akmuo, vadinamas Karvute. Pasakojama kad jis žmonėms žuvį duoda ir kad šalia jo visada būdavo labai geras laimikis.

Susidėję pliusiukus prie šių objektų užsilipame atgal ant skardžio ir judame toliau.

Gana greitai pradeda temti. Pereinam Karageliškių kaimą, pasiekiam Peklynės kalną. Čia tenka pirmą kartą įsijungti prožektorius.

Toliau einame tamsoje. Praeiname raguvas, didžioji dalis kelio palei Nerį, kitame jos krante retkarčiais matosi tai žvakučių, tai namų šviesos. Po kurio laiko pasiekiame vieną iš pagrindinių savo kelionės tikslų - Padūkštų pilkapyną, ant kurio uždegame žvakutes.

Galima rasti daug istorijų apie Nerį labai tinkamų tokiai progai. Sunku pasakyti kiek iš jų yra pagrįstos bet... Pasakojama kad ten kur Neris tekėjo į vakarus ar šiaurės vakarus ji laikyta upe, išplukdančią mirusiųjų vėles. Pasakojama kad už visų pilkapynų vandenyje yra devyni akmenys, per kuriuos persiritęs vanduo apsivalo, kartu ir palengvina kelionę anapilin. Pasakoja kad pilkapius, prie kurių mes buvome, supylė žmonės gyvenę kitame upės krante, nes ten - gyvųjų žemė, šiapus - mirusiųjų.

Toliau einame tamsoje, pražiopsome „Užkeitos veselios“ akmenis, išlendam į Panerius, su prožektoriumi apžiūrim Panerių dvarą. Toliau - kelias mišku iki Bražuolės stovyklavietės, kurią pradžioje praėjome. Čia prie mūsų kompanijos prisijungia labai draugiškas šuo, kuris naktį nesidrovėdamas nušvilpią vieną kuprinę, pradrasko joje skylę ir pavagia šokoladą...

Kitą diena pasivaikštome iki Bražuolės krioklio, eilinį kartą rėkdami „AAAAAA!!!“ uždarome maudymosi sezoną, po ko atgal į traukinių stotį.

Maršrutas man labai patiko, paklysti sudėtinga - visur rodyklės, stendai. Bendras atstumas - apie 30 kilometrų.