jago

Prieš daugiau nei mėnesį rašiau apie Neblogorskiy. Vis neprisiruošiau papasakoti kaip ten atsidūriau.

Šią žiemą dalyvavau Vikingų klubo organizuotuose vandenininkų kursuose, kurių pabaigoje buvo organizuojamas žygis į Kolos pusiasalį.

Ketvirtadienio vakarą traukiniu išvažiavome į Sankt Peterburgą. Ten turėjome laisvą dieną, truputį pasivaikščiojime po miestą.

Follow up:

Vakarop sėdome į Murmansko traukinį. Mūsų stotis - Kandalakša. Vietoje turėjome būti šeštadienį apie 15 valandą. Vaizdai pro langą pamažu keitėsi iš vasariškų į ankstyvą pavasarį.

Kandalakšoje mūsų laukė užsakytas transportas, kuris užmetė keliu link Riabinos ištakų. Pavažiavome kol keliai leido, toliau - pėsčiomis.

Iki suplanuotos starto vietos buvo likę tik apie 8 km. taigi nesunkiai nuėjome tą pačią diena. Pakeliui miško vaizdas keitėsi su pelkių, vietomis tyvuliavo nedideli ežeriukai. Tolumoje matėsi kalvų (sobkių) viršūnės.

Pasiekę vietą kur į Riabiną įsilieja bevardis kairysis intakėlis įsikuriame stovyklą. Kadangi laiko turime, kitą dieną pasivaikščiojimas į aukščiausią aplinkinį tašką - Kaitos viršūnę (622 m.)
Pakeliui miškas retėja, oras vėsta.

Atrandame sniego.

Miškas visai išnyksta, lieka krūmynai ir keružiai. (Pasirodo mokykloje nemelavo apie vertikalią augmenijos zonų kaitą).

Galiausiai baigiasi ir jie - aplink vien apsamanoję akmenys. Iš žmogaus pėdsakų - tik geologų paliktos medinės dėžės ir kažkada pravažiavusio visureigio vėžios.

Nuo Kaitos viršūnės atsiveria vaizdas į kitas kalvas, kraštovaizdis neįprastai plynas. Tolumoje matosi Chibinų kalnai.

Vakarėjant grįžtame į stovyklavietę. Apie tai kad vakaras sako tik laikrodžiai - birželio pradžia už poliarinio rato, jau šviesu beveik visą parą (tamsos momento taip ir nemačiau).

Pavakarieniavę prisipučiam laivus. Apšilimui pasitaškome Riabinos intake, prie kurio apsistojome.