jago

Vakar grįžau iš pasiplaukiojimo baidare po Aukštaitijos nacionalinį parką. Startavome Ignalinoje, finišas - Švenčionėliai. Maršrutas buvo Gavaitis, Gavys, Lūšiai, Asalnai, Linkmenas, Asėka, Asėkas, Almaja, Srovinaitis, Skriogžlė, Baluošykštis, Baluošas, Dringis, Dumblynė, Dringykštis, Meira, vėl Lūšiai, Šakarvai, Žeimenys, Žeimena. Jei neklystu trylika ežerų ir penkios upės/upeliai.

Kiek labiau pažįstantys Ignalinos ežeryną turėtų pastebėti kad mano išvardinto sąrašo tvarka kiek atvirkščia. Prisipažinsiu, šis pasiplaukiojimas buvo mano išsiblaškymo viršūnė, ir nepastebėta viena mėlyna rodyklė žemėlapyje žyminti srovės kryptį dar ne viskas...

Follow up:

Praėjusi savaitė buvo gana įtempta, taigi šeštadienį ryte teko labai greitai susikrauti daiktus ir su draugu bėgti iki geležinkelio stoties, kur paskutiniu momentu pavyko gauti maršruto žemėlapį, nusipirkti bilietus į Ignaliną ir spėti į 12.00 traukinį. Išvažiavom. Išlipame Ignalinoje. Keista ji kažkokia, kitokią prisimenu. Bet seniai tai buvo. Užmetu akį į žemėlapį kur startuoti, pradedam eiti. Viskas kažkaip ne taip. Po kokiu 15-20 minučių paaiškėja kodėl. Ogi todėl kad čia Švenčionėliai. Kodėl mes čia išlipome manęs neklauskite. Visiškai nesuprantu. Tuo labiau kad pažįstu tiek Švenčionėlių stotį, tiek juos pačius. Tai dar vienas patvirtinimas kad atostogų (ir išsimiegoti) tikrai reikėjo. Na ką, išlipom tai išlipom, grįžtam į stotį, nusiperkam bilietus į vėlesnį traukinį iki Ignalinos ir palaukiam jo pietaudami.

15.49. Ignalina dublis du. Šį kartą tokia kokia turi būti. Nusinešame daiktus iki artimiausio ežeriuko, prisipučiame baidarę ir pirmyn. Galvaitį ir Galvį įveikiame greitai, su vienu sustojimu persitvarkyti daiktus, nuo ko komforto lygis ženkliai padidėja. Bent jau man. Po jų baidarę persinešame kelis šimtus metrų iki Lūšių. Išplaukus į ežerą sutemsta. Plaukiame su prožektoriumi, pradžioje kiek nublūdijame į šoną, tačiau klaidą greitai pastebime, įsukame į Asalnų ežerą ir susirandame pirmąją stovyklavietę. Laužas, arbata, vakarienė ir ramus miegas iki ryto.

Antrą dieną nusprendžiame apiplaukti ratą, jungiantį daugelį ANP ežerų. Pažiūrime į žemėlapį, artimiausias įdomus objektas Ladakalnis, pajudame link jo. Pirma žemėlapyje pažymėta įdomybė - Puziniškio ąžuolas. Jeigu ko nesupainiojau jis atrodo štai taip:

Toliau plaukiame link Linkmeno, prieš kurį stovi štai toks tiltas:

Mažumelę pasiblaškę po Linkmeną gana nesunkiai atrandame Ladakalnį. Čia nusprendžiame sustoti papietauti ir pasižvalgyti. Užsikariame į viršų.

Vaizdas aplinkui tikrai gražus. Ruduo, ežerai, miškai, gamta, ech.

Viršuje randame informacinį stendą su tokiais duomenimis:

Ladakalnis iškilęs 175 m virš jūros lygio. Saulėtą dieną nuo jo viršūnės matosi 6 ežerai. Rytinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Linkmenas ir Asėkas, pietinėje - Alksnas, Alksnaitis, o vakarinėje - Ūkojas ir Pakasas. Ladakalnis bei į šiaurę nusidriekianti, Šiliniškių gūbriu vadinama moreninių kalvų grandinė yra ledynmečio palikimas.

Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai - Didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Ladakalnį juosiantys ežerai apipinti legendomis ir padavimais. Viena Alksno ežero įlanka vadinama Mergakumpiu. Pasakojama, kad kaimo merginos bėgo nuo Napaleono karių ir plaukdamos nuskendo šioje įlankoje. O Linkmeno ežere gyveno žaltys Linkmenas, kuriam čia buvo pastatyta didelė šventykla.

Nuo kalno žiūrint į rytus, tarp dviejų ežerų išaugęs vienintelis parke 18 ha ąžuolynas. Jame randamos itin retos augalų rūšys: sibirinis vilkdalgis, europinis burbulis, paprastasis kardelis, vienalapė driežlielė, pievinis plauretis, vyriškoji gegužraibė.

Nežinau kiek čia tiesios apie šiuos padavimus ir mitologiją, bet per visą kelionę man kirbėjo jausmas lyg kažkuo prisiliestum prie istorijos. Sėdi viduryje ežero, aplink miškai, nė vieno žmogaus, jokio kaimo. Nė dūmelio nesimato. Apima toks keistas jausmas kad šita vieta per tūkstantmečius labai nedaug pasikeitusi...

Apžiūrėję Ladakalnį pajudame link Ginučių. Čia pastebime tą nelemtą mėlyną rodyklę, kad visais upeliais teks plaukti PRIEŠ srovę. Teks tai teks, kažkiek prairkluojame, srauniausiose vietose baidarę pratempiame. Paskutinį pusę kilometro taupydami atstumą baidarę pranešame keliu (alternatyva - tempti prieš srovę, kuri toje vietoje jau tikrai juntama), paaiškėja kad geriausią vietą lipti į ežerą okupavusios gulbės. Su jomis susitarti taip ir nepavyksta taigi nusprendžiame laivą nuleisti kitoje tiltuko pusėje.

Ginučiuose stovi vandens malūnas, šalia įrengta kavinė, kuri žinoma nedirba.

Automobilių stovėjimo aikštelėje atrandame dar vieną informacinį stendą:

Tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų įsikūręs Ginučių kaimas pirmą kartą minimas 1554 m. 1870 m. kaime gyveno 66, o 1959 m. - 206 gyventojai. Tuomet čia buvo kolūkio centras. Be vandens malūno, veikė lentpjūvė, medicinos punktas, pradžio mokykla, nuo 1962 m. atsidarė biblioteka. Dabar Ginučiuose gyvena apie 50 žmonių.

XIX a. dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų pastatė Ginučiuose malūną. Šalia malūno veikė milo vėlykla, vėliau atsidarė nedidelė lentpjūvė. 1968 m. sugedus įrengimams, malūnas baigė savo darbą. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas. Pagal Europos Sąjungos remiamą projektą atlikta malūno rekonstrukcija.

Manoma, kad kaimo pavadinimas kilęs iš žodžio „ginti“. Mat netoliese, prie Linkmeno ežero, yra Ginučių piliakalnis. Spėjama, kad ant pailgos, 20-30 m aukščio stačiašlaitės kalvos stovėjusi Linkmenų pilis, kuri XII-XV a. įėjo į bendrą Lietuvos gynybinę sistemą. Pilį 1433 m. sudegino kalavijuočiai. Greta stūksantis Papiliakalnės piliakalnis ir gausybė archeologinų radinių rodo, kad žmonių čia gyventa jau II-I a. pr. m. e. Ant Ginučių piliakalnio mėgo lankytis prezidentas A. Smetona. Savo šešiasdešimtmečio proga 1934 m. pasodino ąžuoliuką. Greta medelio pastatė paminklinį akmenį. 1956 m. sovietinė valdžia ąžuolą nukirto, o akmenį nurideno į Linkmenų ežerą. 1997 m. ant piliakalnio atstatyta paminklinė lenta, o ąžuoliukas pasodintas Ladakalnio šlaite.

Nuo Ginučių plaukiame link Baluošo, įveikdami prieš srovę du nedidelius upeliukus ir porą mažesnių ežerų. Nuo Baluošo tenka baidarę pasinešti porą kilometrų plentu. Ta proga nuotaruka į tranzavimo su baidare kolekciją:

Pakeliui aptinkame Medžiukalnio šaltinį, šalia jo rašoma kad seniau tikėta jog išgėrus stiklinę jo vandens visą dieną nesinori nei valgyti nei gerti. Ta proga pasipildome geriamo vandens atsargas, deja stebuklingo poveiko nepastebime ir vakarieniauti vis vien tenka. Nakvojame prie Dringio, ryte juo ir išplaukiame.

Dringį perplaukiame be didesniu nuotykių, gan greitai randame tolimesnį praplaukimą, Dringykščio saloje papietaujame. Meira mums įstringa kaip pirmoji upelė kuria plaukiame pasroviui. tiesa vietomis yra gana seklu ir truputį stringame.

Vėliau kertame skersai Lūšius. Pasiekus ežero vidurį pastebime kad vėjas yra gana rimtas, bangos supa sąžiningai ir plaukti tenka ne ten kur norime o taip kad šonu vėjui neatsistoti. Perplaukiame sėkmingai, įplaukiame į Šakarvus, iš jų pasiekiame Žeimenį, paskutinį mūsų planuotą ežerą. Jo pakrantėje randame įspūdingai įrengtą stovyklavietę.

Už ją tikrai labai ačiū Ignalinos girininkijai. Šiaip aš labiau mėgstu ramias laukines vietas stovyklavimui, tačiau pamačius kokios čia įrengtos pavėsinės, laužavietės, šiukšledėžės ir pan. pasijunti kaip į penkių žvaigždučių viešbutį patekęs (ypač po trijų parų lauke ne pačiu palankiausiu oru).

Paskutinę dieną Baigiame plaukti Žeimeniu, ties Kaltinėnais.

Toliau tęsiame plaukimą Žeimena.

Pagal planą finišuojame Švenčionėliuose (tiesa neįvertinom Žeimenos kilpų ilgio ir juos pasiekiame 3 valandom vėliau nei optimistinėje prognozėje), susipakuojame, nueiname į stotį ir pamatome kad traukinys po 20 minučių. Pasisekė.

Visa kelionė labai patiko. Ir pairkluoti/pasportuoti teko, ir vaizdai nuostabūs, ir vietos įdomios. Bandžiau skaičiuoti kiek žmonių sutikome - per keturias dienas gal keliolika priskaičiuoti pavyko ir tik su dviem ar trik porą žodžių persimetėm. Taigi labai rekomenduoju Aukštaitijos nacionalinį parką ne sezono metu. Pats planuoju kada padaryti kokį žygelį pėsčiomis ten, panašu į tai kad dar daug vertų dėmesio vietų neapžiūrėta.